Pradžia / Kibernetinis saugumas / Docker ir containerių pradžiamokslis

Docker ir containerių pradžiamokslis

Prisimenu tą akimirką, kai pirmą kartą išgirdau apie Docker – kolega biure metė frazę „tiesiog sudėk į containerį ir pamiršk problemas su aplinkomis”. Tuo metu skambėjo kaip dar viena buzzword banga, kurių IT pasaulyje netrūksta. Bet praėjus keliems mėnesiams, kai pats išbandžiau, supratau – tai vienas iš tų retų atvejų, kai hype’as atitinka realybę. Šiandien be Docker sunku įsivaizduoti šiuolaikinę programinės įrangos kūrimo ir diegimo virtuvę, tad pabandykime išsiaiškinti, kas tai per žvėris ir kodėl jis tapo tokia neatsiejama vystytojų kasdienybės dalimi.

Kodėl apskritai reikėjo kažko naujo

Prieš containerius programuotojai gyveno gana keistame pasaulyje. Kodas veikia pas tave, bet nustoja veikti serveryje. Klasika – „on my machine it works”. Priežastys būdavo įvairios: skirtingos bibliotekų versijos, kitokia operacinės sistemos konfigūracija, trūkstami priklausomybių paketai. Sprendimas dažnai buvo virtualios mašinos – VMware, VirtualBox ir panašūs įrankiai, kurie leisdavo užpakuoti visą operacinę sistemą kartu su aplikacija.

Problema ta, kad virtualios mašinos yra sunkios kaip plieninis lagaminas. Kiekviena VM turi savo pilną OS branduolį, tad paleisti dešimt VM reiškia dešimt kartų didesnį resursų suvartojimą. Startuoja lėtai, sveria gigabaitus, o resursų švaistymas tiesiog akivaizdus, kai tau reikia tik vieno maisto konteinerio, o gauni visą sandėlį su šildymu ir vėdinimu.

Čia ir įžengia containeriai. Idėja paprasta – vietoj to, kad virtualizuotum visą operacinę sistemą, tu izoliuoji tik pačią aplikaciją kartu su jos priklausomybėmis, tačiau naudoji tą patį host sistemos branduolį (kernel). Rezultatas – žymiai lengvesnis, greitesnis ir efektyvesnis sprendimas.

Kuo containeris skiriasi nuo virtualios mašinos

Šis klausimas dažnai kelia painiavą pradedantiems, tad pabandysiu paaiškinti gyvenimiška analogija. Virtuali mašina – tai kaip atskiras namas su savo elektros, vandentiekio ir šildymo sistemomis. Containeris – tai kaip butas daugiabutyje, kur bendra infrastruktūra (elektra, vanduo) atkeliauja iš pastato, bet kiekvienas butas turi savo erdvę, savo baldus ir savo privatumą.

Techniškai kalbant, Docker containeriai naudoja Linux branduolio funkcijas – namespaces ir cgroups. Namespaces izoliuoja procesus, tinklą, failų sistemą taip, kad containeris „mano”, jog jis vienintelis pasaulyje. Cgroups (control groups) riboja, kiek CPU, RAM ar disko resursų containeris gali suvartoti. Šis derinys leidžia sukurti izoliuotą aplinką be atskiro OS branduolio kopijos.

Praktinis rezultatas – containeris startuoja per sekundes, o ne minutes, sveria megabaitus, o ne gigabaitus, ir vienoje mašinoje gali komfortiškai suktis dešimtys ar šimtai containerių tuo pačiu metu.

Docker anatomija: images, containers, Dockerfile

Norint suprasti Docker, reikia įsisavinti tris pagrindines sąvokas, kurios kartu sudaro visą ekosistemą.

Image (vaizdas) – tai tarsi šablonas arba receptas. Jame surašyta viskas, ko reikia aplikacijai veikti: operacinės sistemos bazė, bibliotekos, kodas, konfigūracijos failai. Image yra nekintantis – kartą sukurtas, jis lieka toks pat, nesvarbu, kur jį paleisi.

Container – tai veikianti image instancija. Jei image yra receptas, tai containeris – iškepta pica pagal tą receptą. Iš vieno image gali paleisti kelis containerius vienu metu, ir kiekvienas jų veiks nepriklausomai vienas nuo kito.

Dockerfile – tekstinis failas su instrukcijomis, kaip sukurti image. Tai tarsi virimo receptas žingsnis po žingsnio. Paprastas Dockerfile pavyzdys Node.js aplikacijai atrodytų maždaug taip:

FROM node:18-alpine
WORKDIR /app
COPY package.json .
RUN npm install
COPY . .
EXPOSE 3000
CMD ["npm", "start"]

Kiekviena eilutė sukuria vadinamąjį „layer” (sluoksnį). Docker gudriai cache’ina šiuos sluoksnius, tad jei pakeisi tik paskutinę eilutę kodo, nereikės iš naujo diegti visų priklausomybių – tai žymiai pagreitina build procesą, kai dirbi kasdien.

Pirmieji žingsniai su komandine eilute

Teorija teorija, bet Docker realiai suprasi tik pradėjęs bandyti komandas terminale. Štai keletas, kurias naudosi kasdien, jei pradedi šį kelią.

  • docker build -t mano-app . – sukuria image iš Dockerfile, esančio dabartiniame kataloge, ir jį pavadina „mano-app”
  • docker run -p 3000:3000 mano-app – paleidžia containerį iš to image, susiejant porto 3000 su host mašinos portu 3000
  • docker ps – parodo visus veikiančius containerius
  • docker ps -a – parodo visus containerius, įskaitant sustabdytus
  • docker stop – sustabdo containerį
  • docker rm – ištrina sustabdytą containerį
  • docker images – rodo visus sukauptus image failus mašinoje
  • docker logs – parodo containerio konsolės išvestį, nepaprastai naudinga debugginant

Vienas dažnas naujokų klaidingas suvokimas – manoma, kad containeris ir image yra tas pats. Iš tikrųjų, jei ištrinsi containerį, image lieka nepaliestas diske, ir gali paleisti naują containerį iš to paties image bet kada. Tai tarsi turėti kepimo formą – ji lieka net kai suvalgai picą.

Docker Compose – kai reikia daugiau nei vieno containerio

Realaus gyvenimo aplikacijos retai susideda tik iš vieno komponento. Turi backend, duomenų bazę, gal Redis cache’inimui, gal atskirą frontend servisą. Rankiniu būdu paleidinėti kiekvieną su ilgomis docker run komandomis – tikras galvos skausmas.

Čia į pagalbą ateina Docker Compose. Tai įrankis, leidžiantis viename YAML faile aprašyti visą aplikacijos architektūrą ir paleisti ją vienu komandos paleidimu. Pavyzdys su Node.js backend ir PostgreSQL duomenų baze:

version: '3.8'
services:
  web:
    build: .
    ports:
      - "3000:3000"
    depends_on:
      - db
  db:
    image: postgres:15
    environment:
      POSTGRES_PASSWORD: slaptazodis
    volumes:
      - dbdata:/var/lib/postgresql/data

volumes:
  dbdata:

Vienas paleidimas – docker compose up – ir turi visą infrastruktūrą suveikiančią kartu, teisinga tinklo konfigūracija tarp servisų, atskirtus duomenų volumes, viską. Tai realiai keičia gyvenimą, ypač dirbant komandoje, kur nori, kad visi turėtų identišką development aplinką be papildomų „pas mane veikia” pokalbių.

Volumes ir tinklai – dalykai, kuriuos dažnai pamiršta paminėti

Vienas iš pirmųjų suklupimų, su kuriuo susiduria beveik visi pradedantieji – containerio duomenų nepastovumas. Pagal nutylėjimą, kai containeris sustabdomas ir ištrinamas, visi jo viduje sukurti duomenys dingsta. Jei tavo duomenų bazė veikia containeryje ir jį ištrini be papildomos konfigūracijos – atsisveikini su visais įrašais.

Sprendimas – volumes. Tai mechanizmas, leidžiantis duomenis saugoti už containerio ribų, host sistemoje arba specialiai Docker valdomoje vietoje. Net jei containeris ištrinamas ir sukuriamas naujas, volume lieka nepaliestas ir duomenys išlieka. Tai kritiškai svarbu bet kokiam produkcijoje veikiančiam servisui, kuris saugo bet kokius nuolatinius duomenis.

Tinklai (networks) – kitas dažnai pamirštamas aspektas. Pagal nutylėjimą Docker containeriai vienas kito „nemato”, nebent juos sujungi bendru tinklu. Docker Compose šitą tvarko automatiškai, sukurdamas bendrą tinklą visiems services faile aprašytiems servisams, bet dirbant su pavieniais containeriais reikia rankiniu būdu sukurti tinklą naudojant docker network create.

Dažniausios klaidos, kurias pastebi kiekvienas naujokas

Praėjus per šitą kelią pačiam ir stebint kolegas, susidariau tam tikrą sąrašą tipinių klaidų, kurios kartojasi iš karto į akis kritai.

Pirma – per didelis image dydis. Naudojant pilną Ubuntu ar Debian bazę vietoj alpine variantų, image gali sverti šimtus megabaitų, kai tikras poreikis – dešimtys. Renkantis bazinį image, verta žiūrėti į -slim arba -alpine versijas, kur tik tai leidžia aplikacijos priklausomybės.

Antra – slaptažodžių ir jautrios informacijos kaišioma tiesiai į Dockerfile. Tai didžiulė saugumo skylė, nes bet kas, turintis prieigą prie image, gali pamatyti šią informaciją. Vietoj to naudokis aplinkos kintamaisiais (environment variables) arba Docker secrets mechanizmu.

Trečia – nesuprantamas layer caching principas. Jei Dockerfile’e visų pirma nukopijuoji visą kodą, o tik po to instaliuoji priklausomybes, kiekvienas pakeitimas kode priverčia iš naujo instaliuoti visas bibliotekas nuo nulio. Teisinga tvarka – pirma priklausomybių failai (package.json, requirements.txt), instaliacija, ir tik po to kodo kopijavimas.

Ketvirta – pamiršimas apvalyti nebenaudojamus resursus. Docker linkęs kaupti seną „šlamštą” – nutraukti containeriai, nenaudojami image failai, orphan volumes. Komanda docker system prune retkarčiais išvalo disko vietą, kuri kitaip tyliai auga be jokio įspėjimo.

Ar Docker tinka viskam

Sąžiningai reikia pasakyti – Docker nėra sidabrinė kulka visoms problemoms. Sudėtingesniems, daugelio serverių scenarijams, kur reikia automatinio skalavimo, load balancing’o ir sudėtingos orkestracijos, Docker Compose jau nepakanka – čia scena priklauso Kubernetes ar panašiems orkestravimo įrankiams. Docker tuomet tampa tik viena dalimi didesnės sistemos, atsakinga už containerių vykdymą, bet ne už jų valdymą platesniu mastu.

Taip pat verta paminėti – kai kurioms tradicinėms desktop aplikacijoms ar labai specifinėms hardware integracijoms containerizacija gali sukurti daugiau problemų nei išspręsti. Bet web aplikacijoms, API servisams, mikroservisų architektūroms, CI/CD pipeline’ams – čia Docker realiai atneša naudą, kurią sunku pervertinti.

Užvalkant kuprinę į containerių kelionę

Jei tik pradedi šitą kelią, mano patarimas – nepradėk nuo teorijos knygų, o iš karto imk paprastą projektą ir bandyk jį suconteinerizuoti. Paimk kokį nors savo pet-project’ą, parašyk Dockerfile, paleisk, sugadink kažką, pataisyk – tai vienintelis būdas realiai suprasti, kaip visa tai veikia po gaubtu.

Keletas konkrečių žingsnių, kuriuos rekomenduočiau kiekvienam pradedančiajam:

  • Pradėk nuo paprasčiausio vieno containerio projekto, prieš pereinant prie Docker Compose su keliais servisais
  • Visada naudok .dockerignore failą – jis veikia panašiai kaip .gitignore ir apsaugo, kad į image nepatektų node_modules, .git katalogai ar kiti nereikalingi failai
  • Reguliariai tikrink image dydį komanda docker images – jei pastebi, kad tavo image sveria daugiau nei kelis šimtus megabaitų paprastai web aplikacijai, greičiausiai kažkas ne taip su bazinio image pasirinkimu
  • Nepamiršk multi-stage builds – tai technika, leidžianti build proceso metu naudoti vieną, sunkesnį image su visais build įrankiais, o galutiniam produkcijos image palikti tik būtiną minimumą
  • Eksperimentuok su docker exec -it sh komanda – ji leidžia „įlipti” į veikiantį containerį ir pažiūrėti, kas ten realiai vyksta iš vidaus, tai neįkainojamas debugginimo įrankis

Galiausiai, containerizacija – tai ne vien technologija, tai tam tikras mąstymo pokytis. Kai pradedi galvoti apie savo aplikaciją kaip apie izoliuotą, perkeliamą vienetą, kuris veikia vienodai visur nuo tavo laptopo iki produkcijos serverio, atsiranda tam tikra ramybė. Nebelieka staigmenų diegiant, nebelieka „bet pas mane veikė” pokalbių su komanda. Ir kai kartą pajunti šitą patogumą, sunku būtų grįžti prie senojo būdo, kai kiekvienas serveris konfigūruojamas rankomis ir kiekviena aplinka šiek tiek skiriasi nuo kitos.