Kas iš viso reguliuoja dronus Lietuvoje?
Jei esi iš tų žmonių, kurie nusipirko droną, išpakavo jį, išbėgo į lauką ir pakėlė į orą – sveikinu, greičiausiai jau pažeidei bent vieną taisyklę. Ir tai nėra kaltinimas, tai tiesiog realybė. Dronų reguliavimas Lietuvoje yra ta sritis, kur technologijų entuziastai ir teisės aktai susiduria su visiškai skirtingomis greičio ribomis.
Lietuvoje dronų naudojimą reguliuoja kelios institucijos ir teisės aktų pakopų sistema. Pagrindinis žaidėjas čia yra Civilinės aviacijos administracija (CAA), kuri veikia pagal Europos Sąjungos reglamentus. Nuo 2021 metų visoje ES įsigaliojo bendras reglamentų paketas – ES 2019/947 ir ES 2019/945 – kurie iš esmės suvienodino dronų naudojimo taisykles visoje Europoje. Tai reiškia, kad Lietuvos taisyklės nėra kažkoks unikalus lietuviškas išradimas, o dalis platesnės europinės sistemos.
Tačiau vien žinoti, kad egzistuoja kažkoks reglamentas, dar nepadeda. Reikia suprasti, kaip ta sistema veikia praktiškai – ir čia prasideda įdomiausia dalis.
Kategorijos, kurias reikia žinoti prieš pakylant
ES sistema suskirstė dronus į kategorijas pagal riziką. Tai nėra suskirstymas pagal tai, koks gražus tavo dronas ar kiek jis kainavo – tai grynai rizikos vertinimas. Trys pagrindinės kategorijos:
- Atvira kategorija (Open) – mažiausios rizikos operacijos, nereikalaujančios išankstinio leidimo
- Specifinė kategorija (Specific) – vidutinės rizikos operacijos, reikalaujančios rizikos vertinimo ir leidimo
- Sertifikuota kategorija (Certified) – aukštos rizikos operacijos, panašios į tradicinės aviacijos reikalavimus
Didžioji dalis hobistų ir net daugelis profesionalų dirba atvirojoje kategorijoje. Bet ir čia yra dar trys subkategorijos – A1, A2 ir A3 – kurios nustato, kur ir kaip gali skraidinti.
A1 subkategorija leidžia skraidinti virš žmonių (bet ne virš minios), tačiau dronas turi sverti mažiau nei 250 gramų. Tai iš esmės apima tokius įrenginius kaip DJI Mini 3 ar Mini 4 Pro. Čia nereikia jokio specialaus pažymėjimo – tik registracija sistemoje.
A2 subkategorija – dronas gali sverti iki 4 kg, bet reikia laikyti mažiausiai 30 metrų atstumą nuo žmonių (arba 5 metrus su mažo greičio režimu). Čia jau reikia A2 kompetencijos pažymėjimo.
A3 subkategorija – skraidini toli nuo žmonių, gyvenamųjų, komercinių ar pramoninių zonų. Mažiausiai 150 metrų nuo bet kokios vietos, kur gali būti žmonių.
Registracija – tai ne formalumas, tai būtinybė
Čia daugelis žmonių klysta manydami, kad jei dronas mažas ir pigus, registruotis nereikia. Registruotis reikia, jei tavo dronas sveria daugiau nei 250 gramų arba jei jis turi kamerą ir sveria bent kiek – net jei tai 200 gramų žaisliukas su kamera, tam tikrais atvejais registracija vis tiek reikalinga.
Registracija vyksta per CAA sistemą – Lietuvos e. valdžios portalą arba tiesiogiai per CAA. Procesas nėra sudėtingas:
- Užsiregistruoji kaip operatorius
- Gauni unikalų operatoriaus ID numerį
- Tą numerį privalai pažymėti ant drono
- Jei skraidini A2 ar A3 kategorijoje – reikia atitinkamo kompetencijos pažymėjimo
Kompetencijos pažymėjimui gauti reikia išlaikyti teorinį egzaminą. Jis nėra baisiai sudėtingas, bet reikalauja pasiruošimo – klausimai apie oro erdvę, meteorologiją, skrydžio fiziką, teisės aktus. CAA svetainėje yra mokomoji medžiaga, ir rimtai rekomenduoju ją perskaityti, o ne bandyti atspėti atsakymus.
Kur draudžiama skraidinti – ir kodėl tai rimčiau, nei atrodo
Tai turbūt svarbiausia praktinė dalis. Lietuvoje yra nemažai vietų, kur skraidinti dronu arba visiškai draudžiama, arba reikia specialaus leidimo. Ir čia negalima vadovautis logika „atrodo tuščia, tai galima”.
Draudžiamos zonos:
- Oro uostų apylinkės – aplink Vilniaus, Kauno, Palangos oro uostus galioja griežtos ribojimo zonos. Vilniaus oro uosto atveju tai yra kelių kilometrų spindulys, kuriame skraidinti be leidimo yra absoliučiai draudžiama
- Kariniai objektai ir jų apylinkės
- Valstybės sienos zona
- Kalėjimai ir sulaikymo įstaigos
- Elektrinės, transformatorių stotys ir kiti kritinės infrastruktūros objektai
- Nacionaliniai parkai – čia situacija sudėtingesnė, nes kai kuriose zonose galima skraidinti, kitose – ne
Praktinis patarimas: naudok Dronespot arba AirMap programėles prieš kiekvieną skrydį. Dar geriau – CAA turi savo interaktyvų žemėlapį, kuriame pažymėtos visos ribojimo zonos. Tai ne papildoma priemonė, tai būtinas žingsnis.
Dar vienas dalykas, kurį žmonės dažnai pamiršta – net jei zona nėra oficialiai draudžiama, privačios nuosavybės virš skraidymas gali sukelti teisinių problemų. Lietuvos teisė šiuo klausimu dar nėra iki galo išsivysčiusi, bet ginčai dėl privatumo pažeidimų jau buvo.
Aukštis, atstumas, matomumas – techniniai apribojimai
Atvirojoje kategorijoje maksimalus skrydžio aukštis yra 120 metrų virš žemės paviršiaus. Tai nėra 120 metrų virš jūros lygio – tai 120 metrų nuo tos vietos, kur stovi. Jei stovi ant kalno, tas kalnas neįskaičiuojamas.
Matomumo reikalavimas – dronas visada turi būti tavo tiesioginio vizualinio matomumo ribose. Tai reiškia, kad skraidinti už medžių, pastatų ar kitų kliūčių, kur nebematai drono, yra draudžiama. FPV (first person view) skrydžiai su akiniais yra leidžiami, bet tik jei šalia yra kitas asmuo, kuris stebi droną vizualiai.
Naktinis skraidymas atvirojoje kategorijoje yra ribotas. Techniškai galimas, bet dronas turi turėti atitinkamus šviesos signalus ir reikia laikytis papildomų saugumo reikalavimų. Daugeliui hobistų paprasčiausia rekomendacija – naktį neskraidink, kol neišsiaiškinsi visų niuansų.
Oro sąlygos taip pat svarbu. Oficialiai nėra griežtos vėjo greičio ribos atvirojoje kategorijoje, bet gamintojo specifikacijos yra privalomos. Jei tavo drono dokumentacija sako, kad maksimalus vėjas yra 10 m/s – tai ir yra tavo riba. Skraidinti per stiprų vėją ir prarasti droną ant kažkieno stogo ar automobilio – tai ne tik finansinė problema, bet ir teisinė.
Draudimas ir atsakomybė – apie tai mažai kas kalba
Čia yra dalis, kurią technologijų entuziastai dažniausiai praleido pro ausis. Jei tavo dronas sveria daugiau nei 20 kg (tai jau labai rimta technika), civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas pagal ES reglamentus. Bet net jei tavo dronas sveria 500 gramų – draudimas yra labai protinga investicija.
Kodėl? Nes jei dronas nukrenta ant automobilio, sužeidžia žmogų ar sugadina nuosavybę – tu esi atsakingas. Ir žalos atlyginimas gali būti gerokai didesnis nei pats dronas kainavo. Kai kurie namų draudimo polisai apima ir dronus, bet reikia tikrinti smulkmenose. Specializuoti dronų draudimai Lietuvoje dar nėra labai paplitę, bet galima rasti europinių paslaugų teikėjų, kurie veikia ir Lietuvoje.
Pažeidimų baudos – tai irgi realybė. CAA turi teisę skirti administracines baudas už taisyklių nesilaikymą. Baudos gali siekti iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo pažeidimo rimtumo. Skraidymas draudžiamoje zonoje netoli oro uosto – tai jau ne administracinis, o potencialiai baudžiamasis pažeidimas.
Profesionalus naudojimas – komerciniai skrydžiai ir papildomi reikalavimai
Jei naudoji droną komerciniais tikslais – fotografuoji vestuves, filmuoji nekilnojamąjį turtą, teiki žemės ūkio paslaugas – reikalavimai yra griežtesni. Ir čia svarbu suprasti, kad „komercinis naudojimas” reiškia bet kokį atvejį, kai gauni finansinę naudą. Net jei filmuoji draugui ir jis tau sumoka 50 eurų – tai jau komercinis skrydis.
Komerciniam naudojimui paprastai reikia:
- Atitinkamo kompetencijos pažymėjimo (priklausomai nuo kategorijos)
- Operatoriaus registracijos
- Kai kuriais atvejais – specifinės kategorijos leidimo
- Dokumentacijos – skrydžių žurnalo tvarkymo
Žemės ūkyje dronai naudojami vis aktyviau – purškimui, laukų stebėjimui, derliaus vertinimui. Čia situacija yra specifinė, nes purškimo dronai paprastai patenka į specifinę kategoriją ir reikia atskiro leidimo. Lietuvoje ši sritis dar vystosi, bet CAA jau turi procedūras tokiems leidimams gauti.
Žiniasklaidos atstovams – žurnalistams, dokumentininkams – taip pat galioja tos pačios taisyklės. Nėra jokios žurnalistinės išimties, kuri leistų skraidinti draudžiamose zonose. Tai dažnai nustebina žmones, bet taip yra.
Technologijos keičiasi greičiau nei taisyklės – ir ką su tuo daryti
Čia ir yra esminis iššūkis. Dronų technologijos juda milžinišku greičiu – kiekvienais metais atsiranda naujų galimybių, naujų naudojimo atvejų, naujų techninių sprendimų. Reguliavimas bando vytis, bet visada atsilieka.
Pavyzdžiui, autonominiai skrydžiai – kai dronas skrenda pagal iš anksto užprogramuotą maršrutą be piloto aktyvaus valdymo – techniškai jau įmanomi su daugeliu vartotojų dronų. Bet reguliavimas vis dar reikalauja, kad pilotas išlaikytų vizualinį kontaktą ir galimybę perimti valdymą. Tai sukuria įtampą tarp to, ką technologija leidžia, ir to, ką teisė leidžia.
BVLOS (Beyond Visual Line of Sight) skrydžiai – skrydžiai už vizualinio matomumo ribų – yra ateitis. Lietuvoje jie galimi tik su specialiu leidimu specifinėje kategorijoje, ir procesas gauti tokį leidimą yra sudėtingas. Bet ši sritis aktyviai vystosi, ir artimiausiais metais tikėtina, kad taisyklės taps lankstesnės.
Drone ID – elektroninė identifikacija, kai dronas transliuoja savo buvimo vietą ir operatoriaus informaciją – tampa privaloma vis didesniam dronų ratui. Naujesni dronai jau turi šią funkciją integruotą, bet senesnių modelių savininkai turi patikrinti, ar jų įrenginys atitinka reikalavimus.
Praktinis patarimas technologijų entuziastams: sekite CAA naujienas ir ES aviacijos agentūros (EASA) atnaujinimus. Taisyklės keičiasi, ir tai, kas buvo leistina prieš metus, gali būti apribota dabar – arba atvirkščiai. CAA turi el. pašto naujienlaiškį, ir rimtai rekomenduoju jį užsiprenumeruoti, jei skraidini reguliariai.
Galiausiai – ir tai svarbiausia – dronų bendruomenė Lietuvoje auga. Yra Facebook grupių, forumų, kur patyrę pilotai dalinasi žiniomis. Tai neoficialus, bet labai vertingas informacijos šaltinis. Taisyklės ant popieriaus ir taisyklės praktikoje kartais skiriasi niuansais, ir bendruomenės patirtis padeda suprasti tuos niuansus. Skraidink atsakingai, laikykis taisyklių – ne todėl, kad bijai baudos, o todėl, kad dronų reputacija kaip technologijos priklauso nuo to, kaip mes visi ją naudojame.
