Kaip viskas prasidėjo: nuo LAN vakarėlių iki profesionalių komandų
Jei prisimeni devintojo dešimtmečio pabaigą ir pirmąjį dešimtmetį po 2000-ųjų, tikriausiai žinai, kaip atrodė pirmieji žaidimų susibūrimai Lietuvoje. Vaikinai (ir merginos, nors jų buvo mažiau) nešdavosi sunkius CRT monitorius į draugų butus, susijungdavo per lokalų tinklą ir žaisdavo Counter-Strike 1.6 arba Warcraft III iki ryto. Niekas tada nevadino to „eSports” – tai buvo tiesiog žaidimas, hobis, būdas praleisti savaitgalį.
Tačiau būtent iš tų LAN vakarėlių ir pirmųjų internetinių kavinių išaugo tai, ką šiandien turime. Lietuva, nors ir maža šalis, turėjo savo nišą – žaidėjai buvo aktyvūs, entuziastingi, o kai kurie iš jų tikrai turėjo potencialo. Problema buvo ta, kad infrastruktūros tiesiog nebuvo. Nebuvo organizacijų, nebuvo sponsorių, nebuvo net supratimo, kad iš to galima kažką padaryti.
Lūžio taškas atėjo maždaug 2012–2015 metais, kai Twitch platforma pradėjo augti kaip grybai po lietaus, o Dota 2 ir League of Legends turnyrai pradėjo mokėti milijoninius prizų fondus. Lietuviai žiūrėjo į tai ir galvojo – kodėl ne mes? Ir štai tada pradėjo kurtis pirmosios rimtesnės struktūros.
Lietuviškos organizacijos: kas yra rinkoje ir ką jos daro
Šiandien Lietuvoje veikia kelios organizacijos, kurios rimtai žiūri į eSports. Viena žinomiausių – Wolves Esports, kuri sugebėjo išaugti iš vietinio projekto į organizaciją, turinčią komandas keliose disciplinose. Jie žaidė League of Legends, CS:GO, ir kituose žaidimuose, o svarbiausia – sugebėjo pritraukti sponsorių ir sukurti bent minimaliai veikiančią verslo modelį.
Kita svarbi dalis – Lietuvos eSports federacija, kuri bando koordinuoti visą sceną instituciniu lygmeniu. Čia verta pasakyti atvirai: federacijos veikla buvo nevienoda. Kartais jos iniciatyvos davė rezultatų, kartais atrodė, kad biurokratija dominuoja prieš praktinę naudą. Bet faktas yra tas, kad tokia struktūra reikalinga – be jos sunku kalbėti su valstybe, su sporto institucijomis, su potencialiais partneriais.
Yra ir mažesnių projektų – studentų komandos universitetuose, regioniniai klubai, Discord serveriai, kuriuose žmonės organizuoja savo turnyrus. Visa tai sudaro ekosistemą, kuri nėra tobula, bet gyvuoja ir vystosi. Jei nori prisijungti prie šios scenos, geriausia pradžia – ieškoti savo žaidimo bendruomenių Facebook grupėse arba Discord serveriuose. Lietuviška CS2 bendruomenė, pavyzdžiui, yra gana aktyvi ir draugiška naujiems žaidėjams.
Žaidimai, kuriuose lietuviai šviečia (ir kuriuose ne)
Kalbant apie konkrečias disciplinas, situacija įdomi. Counter-Strike visada buvo ir tebėra stipriausia lietuviška disciplina. Tai logiška – žaidimas turi ilgą istoriją Lietuvoje, yra daug patyrusių žaidėjų, kurie gali mokyti jaunesnius, ir bendruomenė yra susiformavusi. CS2 perėjimas šiek tiek sukrėtė sceną, bet iš esmės žmonės liko.
Įdomiau yra su Valorant. Šis žaidimas pritraukė naują kartą žaidėjų, kurie galbūt niekada nežaidė CS, ir Lietuvoje yra nemažai talentingų Valorant žaidėjų. Problema – organizacinis palaikymas kol kas silpnesnis nei CS srityje.
Dota 2 ir League of Legends – čia situacija sudėtingesnė. Lietuviai žaidžia, bet pasiekimai tarptautinėje scenoje kuklūs. Dalinis paaiškinimas – šie žaidimai reikalauja labai specifinės komandos chemijos ir ilgalaikio treniravimosi kartu, o Lietuva tiesiog per maža, kad lengvai susiformuotų penketas žaidėjų, kurie visi yra tikrai aukšto lygio.
FIFA / EA FC – čia yra keletas lietuvių, kurie pasiekė rimtų rezultatų. Šis žaidimas turi pranašumą – jis populiarus tarp žmonių, kurie domisi futbolu, o ne tik žaidimais, todėl auditorija platesnė.
Praktinis patarimas tiems, kurie galvoja apie profesionalų kelią: rinkitės discipliną ne pagal tai, kuri yra „madingiausia”, o pagal tai, kurioje turite tikrą potencialą ir kurioje Lietuvoje yra bent minimali scena. Pradėti nuo nulio žaidime, kur nėra jokios vietinės bendruomenės, yra labai sunku.
Pinigai, sponsoriai ir verslo realybė
Čia reikia būti sąžiningais. Lietuviška eSports scena finansiškai nėra ten, kur norėtume ją matyti. Dauguma žaidėjų, net ir tų, kurie žaidžia „profesionaliai”, negauna pakankamai, kad galėtų visiškai atsisakyti kito darbo ar studijų. Tai nėra Lietuvos problema – tai visos Rytų Europos eSports scenos realybė, išskyrus galbūt Lenkiją ir Čekiją, kur rinkos didesnės.
Sponsoriai Lietuvoje eSports atžvilgiu vis dar yra atsargūs. Didelės kompanijos – bankai, telekomunikacijos, maisto prekių ženklai – žiūri į eSports kaip į rizikingą investiciją, nes auditorija, nors ir auganti, yra sunkiau matuojama tradiciniais marketingo rodikliais. Technologijų kompanijos – kompiuterių gamintojai, periferinių įrenginių prekių ženklai – yra aktyvesni, bet jų biudžetai Lietuvoje ribotos.
Kas veikia geriau – tai mažesnio masto partnerystės. Vietiniai restoranai, energetinių gėrimų prekių ženklai, žaidimų parduotuvės. Jei kuriate komandą ar organizaciją ir ieškote finansavimo, pradėkite nuo šių. Pasiūlykite konkrečius dalykus: logotipą ant komandos apranga, paminėjimą transliacijose, socialinių tinklų postus su aiškiu pasiekiamumu. Abstraktus „sponsorystės paketas” be konkrečių skaičių ir metrikos neveikia.
Yra ir kitas kelias – turinio kūrimas. Keletas lietuvių streamers’ų ir YouTube kūrėjų uždirba iš žaidimų turinio, ir kai kuriais atvejais tai yra daugiau nei uždirba „profesionalūs” žaidėjai. Tai šiek tiek ironiška, bet rodo, kur šiuo metu yra pinigai.
Transliavimas ir bendruomenė: Twitch, YouTube ir lietuviška auditorija
Lietuviška streaming scena yra gyva, nors ir maža. Yra keletas žinomų vardų – žmonių, kurie reguliariai transliuoja ir turi lojalią auditoriją. Įdomu tai, kad lietuviškai kalbantys streameriai turi specifinį pranašumą – jie kalba į auditoriją, kuri jaučiasi „savų” bendruomenės dalimi. Žiūrovas, kuris supranta visas kultūrines nuorodas, vietinį humorą, gali identifikuotis su kūrėju kitaip nei žiūrėdamas anglišką kanalą.
Tačiau yra ir akivaizdi problema – auditorija ribota. Lietuviškai kalbančių žmonių pasaulyje yra apie tris milijonus, ir ne visi jie žiūri žaidimų transliacijas. Tai reiškia, kad augimo lubos yra žemesnės. Dėl šios priežasties dalis lietuvių kūrėjų pereina prie anglų kalbos, kas leidžia pasiekti globalią auditoriją, bet praranda tą „savų” jausmą.
Jei galvojate apie streaming’ą kaip karjerą ar rimtą hobį, štai keletas praktinių dalykų: pirma, nuspręskite, kokia jūsų niša – ar tai kompetentyvo žaidimas aukštu lygiu, ar pramoginis turinys, ar edukaciniai video. Antra, lietuviškai ar angliškai – abi strategijos veikia, bet skirtingai. Trečia, reguliarumas svarbesnis nei kokybė pradžioje. Geriau transliuoti tris kartus per savaitę vidutinės kokybės turinį nei kartą per mėnesį tobulą produkciją.
Discord serveriai yra neįvertinta lietuviškos eSports bendruomenės dalis. Čia žmonės organizuoja neformalius turnyrus, dalinasi patarimais, ieško komandos draugų. Jei esate naujokas scenoje, pradėkite nuo Discord – tai greičiausias kelias susirasti žmonių, kurie žaidžia tą patį žaidimą.
Švietimas ir jaunimas: ar Lietuva investuoja į ateitį?
Tai tema, kuri man asmeniškai atrodo svarbiausia ilgalaikėje perspektyvoje. Keletas Lietuvos mokyklų pradėjo eksperimentuoti su eSports kaip neformalia veikla – turnyrai tarp klasių, žaidimų klubai. Tai teigiamas ženklas, nors kol kas tai labiau išimtis nei taisyklė.
Universitetų lygmeniu situacija geresnė. Vilniaus universitetai, Kauno technologijos universitetas ir kiti aukštojo mokslo įstaigos turi studentų eSports komandas, kurios dalyvauja tarptautiniuose universitetų turnyruose. NUEL (National University Esports League) ir panašios organizacijos leidžia lietuviams studentams rungtis su bendraamžiais iš visos Europos.
Tačiau trūksta struktūruoto ugdymo. Nėra programų, kurios mokytų ne tik žaisti, bet ir suprasti eSports verslą, turinio kūrimą, komandos valdymą. Tai spragos, kurias galėtų užpildyti tiek valstybė, tiek privatus sektorius. Palyginimui – Skandinavijoje yra mokyklos, kuriose eSports yra oficiali sporto šaka su treneriais, psichologais, fizinio rengimo programomis. Mes dar toli nuo to, bet kryptis aiški.
Tėvams, kurie skaito šį straipsnį ir galvoja apie savo vaikų pomėgį žaidimams: eSports nėra laiko švaistymas, jei yra struktūra. Komandinis žaidimas moko bendradarbiavimo, strateginio mąstymo, streso valdymo. Problema atsiranda tada, kai nėra ribų ir balanso. Palaikykite, bet nustatykite tvarką.
Techninė pusė: infrastruktūra, internetas ir įranga
Čia Lietuva turi realų pranašumą. Mūsų interneto infrastruktūra yra viena geriausių Europoje – greitas, stabilus ryšys yra prieinamas didžiojoje dalyje šalies, ir kainomis, kurios Vakarų Europos žaidėjams atrodytų fantastiškos. Ping į Europos serverius paprastai yra žemas, kas yra kritiškai svarbu kompetentyviuose žaidimuose.
Kompiuterinė įranga – čia situacija mišri. Aukštos klasės gaming kompiuteriai Lietuvoje kainuoja tiek pat, kiek visoje ES, o vidutiniai atlyginimai yra mažesni. Tai reiškia, kad geros įrangos įsigijimas reikalauja didesnės santykinio biudžeto dalies nei Vokietijoje ar Prancūzijoje. Tačiau rinka yra – parduotuvės kaip Skytech, Varle, Pigu siūlo gaming įrangą, o naudotos įrangos rinka (Facebook Marketplace, Skelbiu.lt) leidžia sutaupyti.
Konkrečios rekomendacijos pradedantiesiems: nereikia iš karto pirkti top-tier įrangos. 144Hz monitorius yra svarbesnis nei RTX 4090 vaizdo plokštė daugelyje kompetentyvinių žaidimų. Geras ausines su mikrofonu yra svarbiau nei RGB klaviatūra. Interneto ryšio stabilumas (žemas jitter, ne tik greitis) yra kritiškas – jei turite galimybę, naudokite laidinį ryšį, ne Wi-Fi.
Dėl gaming kavinių – Vilniuje ir Kaune yra keletas vietų, kur galima žaisti aukštos klasės įranga už valandinį mokestį. Tai puiki galimybė išbandyti, kaip jaučiasi žaisti su 240Hz monitoriumi ar mechanine klaviatūra, prieš investuojant į savo įrangą.
Rytoj bus kitaip: kur link juda lietuviška eSports scena
Žiūrint į priekį, yra keletas tendencijų, kurios formuos lietuvišką eSports sceną artimiausiais metais. Mobilieji žaidimai – tai didžiausias augimo segmentas globaliai, ir Lietuva nėra išimtis. PUBG Mobile, Mobile Legends, Clash Royale turnyrai pritraukia žaidėjus, kurie galbūt niekada nesėstų prie stacionaraus kompiuterio. Tai nauja auditorija, nauja galimybė.
Dirbtinis intelektas keičia žaidimų treniravimosi metodikas. Jau dabar yra įrankių, kurie analizuoja jūsų žaidimą ir pateikia rekomendacijas – panašiai kaip šachmatų programos analizuoja partijas. Lietuviai, kurie naudos šiuos įrankius, turės pranašumą prieš tuos, kurie treniruojasi „senais metodais”.
Valstybinis pripažinimas – tai lėtas, bet judantis procesas. Lietuvos teisinė sistema pamažu adaptuojasi, kad eSports žaidėjai galėtų gauti sportininko statusą, kas atveria kelią į valstybinį finansavimą ir socialines garantijas. Tai nėra greitas procesas, bet kryptis teigiama.
Galiausiai – ir tai galbūt svarbiausia – lietuviška eSports scena yra tiek stipri, kiek stipri jos bendruomenė. Visi didieji dalykai prasidėjo nuo žmonių, kurie tiesiog mėgo žaisti ir norėjo dalintis tuo su kitais. Tie LAN vakarėliai devintojo dešimtmečio pabaigoje nebuvo verslo strategija – tai buvo aistra. Ir ta aistra niekur nedingo. Ji tiesiog dabar turi daugiau įrankių, daugiau platformų, daugiau galimybių. Lietuva niekada nebus Pietų Korėja ar net Lenkija pagal eSports mastą, bet tai nereiškia, kad negalime turėti scenos, kuria galime didžiuotis – scenos, kuri ugdo talentus, kuria bendruomenę ir, taip, leidžia kai kuriems žmonėms užsidirbti darydami tai, ką myli.
