Kalbos apie elektroninį balsavimą Lietuvoje sukasi jau bene du dešimtmečius, bet realaus rezultato kaip nebuvo, taip nėra. Kaimynė Estija balsuoja internetu nuo 2005 metų, o mes vis dar diskutuojame, ar tai apskritai saugu, ar verta rizikuoti demokratijos pamatais dėl patogumo paspausti mygtuką namie prie kompiuterio. Tema įdomi būtent todėl, kad ji ne tiek apie technologijas, kiek apie pasitikėjimą jomis – o tai jau visai kitas dalykas.
Kodėl apie tai vėl kalbama
Pastaruoju metu tema atgyja kaskart, kai rinkimų dieną lyja, kai eilės prie savivaldybių ilgos, arba kai diasporos atstovai vėl skundžiasi, kad iš Londono ar Dublino balsuoti sunkiau nei skristi į Vilnių. Lietuvių bendruomenė užsienyje – gal daugiau nei pusė milijono žmonių – realiai turi ribotas galimybes dalyvauti rinkimuose. Popierinis balsavimas paštu veikia, bet lėtai ir su rizika, kad vokas tiesiog nespės grįžti laiku. Būtent diasporos klausimas dažniausiai ir tampa argumentu, kodėl reikia elektroninio balsavimo – ne todėl, kad Vilniuje ar Kaune gyvenantiems žmonėms per sunku nueiti iki balsavimo apylinkės.
Seimas įstatymo projektus dėl e-balsavimo svarstė ne kartą – ir 2010-aisiais, ir vėliau, bet kaskart procesas užstringa ties tuo pačiu klausimu: kaip užtikrinti, kad balsas internetu būtų tiek pat saugus, kiek balsas urnoje, ir kad niekas negalėtų jo pakeisti, sunaikinti ar susieti su konkrečiu žmogumi.
Estijos pavyzdys – ir kodėl jis ne visai tinka mums
Estija dažnai minima kaip sektinas pavyzdys, bet ten sistema veikia jau beveik dvidešimt metų ir remiasi ID kortelės infrastruktūra, kuri estams tapo natūralia gyvenimo dalimi – jie ja tvarko mokesčius, receptus, verslo steigimą. I-Voting sistema (i-Hääletamine) leidžia balsuoti kelis kartus iš anksto skirtu laikotarpiu, o galutiniu skaičiuojamas paskutinis balsas – tai apsauga nuo prievartos ar pirkimo balsuoti kažkam stebint.
Lietuvoje panašios infrastruktūros dar nėra tokio masto. Mobilus parašas ir Smart-ID naudojami, bet ne taip masiškai integruoti į kasdienį gyvenimą kaip Estijoje. Be to, Estijos sistema nuolat kritikuojama tarptautinių kibernetinio saugumo tyrėjų – ne kartą buvo aptikta pažeidžiamumų, nors realių sėkmingų atakų per rinkimus oficialiai nefiksuota. Vadinasi, net „auksinis standartas“ nėra tobulas, o tik nuolat tobulinamas ir stebimas projektas.
Techninė pusė: kas turėtų veikti po gaubtu
Jeigu Lietuva imtųsi kurti savo sistemą, techniniai reikalavimai būtų griežti ir gana sudėtingi:
- Tapatybės patvirtinimas – per mobilų parašą, Smart-ID arba asmens tapatybės kortelės skaitytuvą, kad balsuoti galėtų tik tas, kas turi teisę.
- Balso slaptumas – sistema turi atskirti, kas balsavo, nuo to, už ką balsuota. Tai techniškai sprendžiama kriptografiniais metodais, pavyzdžiui, homomorfiniu šifravimu, kai balsai sumuojami užšifruoti, neatskleidžiant pavienių pasirinkimų.
- Audito galimybė – turi būti būdas patikrinti, ar balsas tikrai užskaitytas taip, kaip balsuotojas norėjo, bet be galimybės tai įrodyti trečiajam asmeniui (kitaip atsiranda balsų pirkimo rizika).
- Atsparumas DDoS ir kitoms atakoms – rinkimų dieną sistema taps taikiniu ne tik vidaus, bet ir užsienio veikėjams, ypač turint omenyje geopolitinę situaciją regione.
- Atviras kodas – dauguma ekspertų sutinka, kad tokia sistema turėtų būti su atviru, nepriklausomai audituojamu kodu, kad pasitikėjimas nebūtų grindžiamas vien valstybės žodžiu.
Blockchain technologija čia dažnai minima kaip stebuklingas sprendimas, bet realybėje ji neišsprendžia pagrindinės problemos – tapatybės patvirtinimo prie „paskutinio kilometro“, tai yra, žmogaus kompiuterio ar telefono, kuris gali būti užkrėstas kenkėjiška programa. Net jei pati balsų skaičiavimo infrastruktūra nepriekaištinga, silpniausia grandis lieka galinis vartotojo įrenginys.
Kas gali suklysti – ir kodėl skeptikai nėra tiesiog konservatyvūs
Kibernetinio saugumo specialistai, tarp jų ir žinomas MIT profesorius Ronaldas Rivestas (RSA algoritmo bendraautoris), ilgai kartojo tą pačią mintį: internetinis balsavimas šiuo metu negali būti padarytas visiškai saugus, nesvarbu, kokia technologija naudojama. Problema ne viename komponente, o visoje grandinėje – nuo vartotojo įrenginio iki serverio, nuo tinklo iki paties programinio kodo.
Realūs scenarijai, kurių bijoma:
- Kenkėjiška programa vartotojo kompiuteryje, kuri pakeičia balsą prieš jam išsiunčiant, o vartotojui rodo, kad viskas gerai.
- Masinis balsų pirkimas ar prievarta šeimoje, kai artimieji stebi, už ką balsuojama namuose – urnoje su kabina to fiziškai neįmanoma padaryti.
- Valstybinio lygio kibernetinė ataka, siekianti ne pakeisti rezultatus, o tiesiog sukelti chaosą ir pasitikėjimo krizę – tai gali būti net efektyviau nei realus balsų klastojimas.
- Techniniai gedimai rinkimų dieną, kai spūstis sistemoje sukelia neveikimą būtent kritiniu momentu.
Įdomu tai, kad paskutinis punktas – banalus serverio perkrovimas – realybėje kelia daugiau rūpesčių nei egzotiškos kriptografinės atakos. Panašūs incidentai buvo fiksuoti net stabiliose valstybinėse e-paslaugų sistemose per didelio srauto dienas.
Kaip tai atrodytų Lietuvoje praktiškai
Jei įstatymas kada nors būtų priimtas, labiausiai tikėtinas scenarijus – ne visiškas perėjimas prie e-balsavimo, o hibridinis modelis, panašus į Estijos: galimybė balsuoti internetu iš anksto, o rinkimų dieną vis tiek veiktų tradicinės apylinkės tiems, kas nepasitiki skaitmeniniu variantu arba neturi tinkamų priemonių. Tai svarbu – prieinamumas negali tapti privalumu tik tiems, kas turi naujausią telefoną ir stabilų internetą.
Techniškai infrastruktūra Lietuvoje iš dalies jau paruošta – Registrų centras, mobilus parašas, elektroninė valdžios vartai (e.gov.lt) veikia jau seniai, ir dauguma piliečių jais naudojasi mokesčių deklaravimui ar kitoms paslaugoms. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ne kartą minėjo, kad techninė galimybė egzistuoja, tačiau reikia politinės valios ir, svarbiausia, viešo pasitikėjimo, kurio negalima sukurti vien technine dokumentacija.
Ką daryti, jei norite susidaryti savo nuomonę
Jeigu tema jums įdomi giliau nei kavinės pokalbis, verta pasidaryti keletą dalykų:
- Pasiskaityti Estijos i-Voting sistemos technines ataskaitas – jos viešos, angliškai, ir gana suprantamai paaiškina, kaip veikia „double envelope“ šifravimo principas.
- Pasidomėti, kaip veikia jūsų pačių mobilus parašas ar Smart-ID – tai ta pati technologinė bazė, kuri būtų panaudota balsavimui.
- Sekti VRK ir Seimo teisės aktų projektų registrą – ten periodiškai atsiranda naujų iniciatyvų šia tema, dažniausiai prieš didesnius rinkimus.
- Nepasikliauti vien emocijomis „patogu“ arba „nesaugu“ – abu argumentai teisingi tam tikru mastu, ir sprendimas visada bus kompromisas tarp prieinamumo ir rizikos.
Vietoj taško – kur šita istorija veda toliau
Elektroninis balsavimas Lietuvoje šiuo metu primena projektą, kuris techniškai jau beveik įmanomas, bet politiškai ir visuomeniškai dar toli nuo realizacijos. Tai nėra vien IT klausimas – tai klausimas, kiek visuomenė pasiruošusi patikėti algoritmui tą patį, ką dabar patiki popieriui, antspaudui ir komisijos nariui, stovinčiam prie urnos. Technologija čia yra tik įrankis, o realus iššūkis – sukurti tokį procesą, kurio skaidrumu galėtų patikėti net tie, kurie kompiuterio bijo labiau nei rinkimų klastojimo. Kol toks pasitikėjimas nebus pasiektas, urna su vokeliu tikriausiai liks patikimiausiu būdu paduoti balsą – kad ir kaip archaiškai tai skambėtų šiais laikais, kai viskas kitą galima padaryti per porą palietimų telefono ekrane.
