Prieš kokį dešimtmetį reklamų blokavimas buvo daugiausia apie tai, kad nervina iššokantys langai ir vaizdo įrašai, kurie savaime paleidžiasi garsiai per paskaitą bibliotekoje. Šiandien viskas pasikeitė iš esmės – dabar kalbame ne tik apie erzinančius baneriu, o apie visą infrastruktūrą, kuri seka kiekvieną tavo žingsnį internete, renka duomenis apie tave iš dešimčių šaltinių ir sudėlioja skaitmeninį portretą, kuris kartais tiksliau žino tavo įpročius nei tu pats. Reklamų sekimo blokavimas tapo ne tiek patogumo, kiek privatumo klausimu, o suprasti, kaip tai veikia iš tikrųjų, verta kiekvienam, kas naudojasi internetu daugiau nei kartą per savaitę.
Kas iš tikrųjų vyksta, kai atidarai naršyklę
Įsivaizduok tipišką dieną – atidarai naujienų portalą, paskui parduotuvės puslapį, tada patikrini orus. Kiekvienas iš tų puslapių, dažniausiai net apie tai nepagalvojant, į savo kodą įterpia dešimtis trečiųjų šalių skriptų. Tie skriptai priklauso reklamos tinklams, analitikos įmonėms, socialiniams tinklams, kurie prašo tavo naršyklės pasidalinti informacija – kokį puslapį atidarei, kiek laiko jame praleidai, kokį įrenginį naudoji, kokia tavo IP adreso lokacija.
Svarbiausia suprasti, kad dauguma šitų sekimo mechanizmų veikia visiškai nematomai. Tu nematai jokio pranešimo, jokio langelio, kuris paklaustų sutikimo (nebent tai ES ir yra tas amžinas cookie banneris, kurį visi spaudžia nesiskaitydami). Duomenys renkami, siunčiami, sujungiami su kitais duomenimis apie tave iš kitų svetainių, ir per kelias savaites reklamos sistema jau žino, kad domiesi kelione į Portugaliją ir ieškai naujo dviračio.
Slapukai – senoji technologija, kuri vis dar veikia
Slapukai (cookies) yra klasika, apie kurią girdėjo beveik visi, bet retai kas iki galo suvokia jų mechanizmą. Trumpai – tai maži tekstiniai failai, kuriuos svetainė palieka tavo naršyklėje. Yra pirmosios šalies slapukai (first-party), kurie priklauso pačiai svetainei ir dažniausiai naudojami funkcionalumui – prisiminti prisijungimą, krepšelio turinį ir panašiai. Ir yra trečiųjų šalių slapukai (third-party), kurie priklauso ne pačiai svetainei, o reklamos tinklams, ir būtent jie yra tas sekimo variklis, apie kurį visa ši istorija.
Trečiosios šalies slapukas veikia taip – jis įdedamas per reklamos baneriu ar analitikos skriptą, ir kai tu aplankai dešimtis skirtingų svetainių, kurios naudoja tą patį reklamos tinklą (o daugelis naudoja tuos pačius kelis didžiuosius žaidėjus), tas pats slapukas identifikuoja tave visose tose svetainėse. Taip susidaro naršymo istorija, kuri priklauso ne svetainei, o reklamos kompanijai.
Geros naujienos – didžiosios naršyklės pamažu atsisako trečiųjų šalių slapukų palaikymo. Safari ir Firefox tai jau padarė gana seniai, Chrome vilkina procesą, nes Google pati yra didžiausia reklamos kompanija pasaulyje ir jai tai nėra naudinga verslo prasme. Bet net ir uždarius šitą duris, sekimo pramonė nesėdi rankų sudėjusi.
Fingerprinting: kai blokuoji slapukus, bet vis tiek seka
Čia prasideda įdomesnė ir šiek tiek nemaloni dalis. Kai slapukų blokavimas tapo populiarus, sekimo industrija sugalvojo alternatyvą – naršyklės pirštų atspaudus (browser fingerprinting). Idėja paprasta: kiekviena tavo naršyklė ir įrenginys turi unikalų parametrų rinkinį – ekrano skiriamąją gebą, įdiegtus šriftus, laiko juostą, naršyklės versiją, operacinę sistemą, net tai, kaip tavo grafikos plokštė atvaizduoja tam tikrus elementus (canvas fingerprinting).
Sudėjus visus šituos duomenis kartu, gaunamas beveik unikalus identifikatorius, kuris leidžia atpažinti tave net ir be jokių slapukų. Statistika rodo, kad daugumos žmonių naršyklių pirštų atspaudai yra unikalūs tarp milijonų vartotojų. Tai reiškia, kad net išjungus slapukus visiškai, sekimas gali tęstis toliau, tiesiog kitu metodu.
Būtent dėl to modernus privatumo apsaugos požiūris nebesikoncentruoja vien į slapukų blokavimą – reikia priemonių, kurios kovoja ir su fingerprinting technika. Čia į sceną įžengia naršyklės, kurios sąmoningai standartizuoja savo parametrus, kad visi vartotojai atrodytų panašiai, arba maskuoja tikrąsias reikšmes.
Naršyklės plėtiniai – pirmoji gynybos linija
Praktiškai pradedant, dažniausiai žmonės pirmiausia įdiegia plėtinį. Populiariausi variantai:
- uBlock Origin – dažnai vadinamas geriausiu nemokamu sprendimu apskritai. Jis ne tik blokuoja reklamas, bet ir naudoja filtrų sąrašus, kurie identifikuoja sekimo domenus ir juos blokuoja dar prieš jiems pasikrauti. Svarbu – tai nėra ta pati kategorija kaip AdBlock Plus, kuris kadaise turėjo (ir tebeturi) „acceptable ads” politiką, leidžiančią tam tikroms reklamoms praeiti mainais už pinigus.
- Privacy Badger – sukurtas Electronic Frontier Foundation, veikia kiek kitaip – jis stebi elgesį ir automatiškai mokosi, kurie domenai seka vartotojus keliose svetainėse, ir juos blokuoja pats, be išorinių sąrašų.
- Ghostery – rodo vizualiai, kiek ir kokių sekimo priemonių yra konkrečioje svetainėje, kas savaime būna gana atskleidžiantis patyrimas pirmą kartą pamačius skaičių.
Praktinis patarimas – neverta dėti kelių panašios paskirties plėtinių vienu metu. Jie gali konfliktuoti tarpusavyje arba tiesiog dubliuoti darbą, apkraudami naršyklę be reikalo. Užtenka vieno gero blokavimo plėtinio ir galbūt vieno papildomo privatumo įrankio.
DNS lygmens blokavimas – kai nori uždaryti duris visame įrenginyje
Plėtiniai veikia tik naršyklėje, bet dažnai reklamos ir sekimas vyksta ir mobiliose programėlėse, kur plėtinio įdiegti negalima. Čia į pagalbą ateina DNS lygmens sprendimai. Idėja – kai tavo įrenginys bando pasiekti žinomą reklamos ar sekimo domeną, DNS serveris tiesiog neatsako arba grąžina tuščią atsakymą, ir užklausa niekur nenueina.
Populiarūs variantai šioje kategorijoje:
- NextDNS – lengvai konfigūruojamas, veikia visuose įrenginiuose namuose, turi detalią statistiką, kiek užklausų buvo užblokuota per dieną (skaičiai dažnai nustebina).
- Pi-hole – sprendimas tiems, kas nori savo namų tinkle turėti nuosavą serverį, kuris filtruoja visą namų srautą. Reikalauja šiek tiek techninių žinių, bet veikia kaip savotiškas skydas visam namų tinklui, įskaitant išmaniuosius televizorius, kurie, tarp kitko, yra vieni didžiausių duomenų rinkėjų namuose.
- AdGuard DNS – paprastesnis, mažiau konfigūruojamas, bet greitai paleidžiamas variantas be atskiro serverio namuose.
DNS blokavimas turi vieną didelį privalumą – jis veikia nepriklausomai nuo to, ar naudoji naršyklę, ar programėlę. Bet turi ir apribojimą – jei sekimo skriptas ir reklamos serveris naudoja tą patį domeną kaip ir pagrindinis turinys (o taip vis dažniau daroma sąmoningai, kad apeitų tokį blokavimą), DNS metodas nebepadeda.
Mobilieji įrenginiai – kitokia žaidimo aplotka
Telefonuose situacija kiek kitokia. iOS su App Tracking Transparency funkcija privertė programėlių kūrėjus aiškiai klausti leidimo sekti vartotoją tarp programėlių – ir dauguma žmonių, gavę tokį klausimą, spaudžia „neleisti”. Tai smarkiai pakeitė mobiliosios reklamos ekosistemą per pastaruosius kelerius metus.
Android pusėje situacija sudėtingesnė, nes Google turi mažiau motyvacijos riboti sekimą savo pačios reklamos versle. Vis dėlto yra būdų – galima naudoti naršykles kaip Brave, kurios turi įmontuotą blokavimą, arba DNS sprendimus, kurie veikia sistemos lygmenyje per VPN profilį (tai nėra tikras VPN privatumo prasme, tiesiog technika, leidžianti filtruoti srautą).
Vienas praktinis dalykas, kurį verta patikrinti – telefono nustatymuose beveik visada yra skiltis, susijusi su reklamos identifikatoriumi (Advertising ID). Jį galima iš naujo sugeneruoti arba visiškai išjungti, ir tai jau savaime apsunkina ilgalaikį sekimą tarp programėlių.
Kaina, kurią moka svetainės (ir kodėl tai svarbu)
Sąžiningai reikia pasakyti – reklamų blokavimas nėra vienpusis dalykas be jokių pasekmių. Daug svetainių, ypač mažų nepriklausomų kūrėjų projektų, gyvena būtent iš reklamos pajamų. Kai visi naudoja blokatorius, tie projektai netenka pajamų ir arba užsidaro, arba pereina prie agresyvesnių monetizavimo modelių – mokamų prenumeratų, paywall’ų, dar labiau invazyvaus duomenų rinkimo iš tų, kurie vis dar neblokuoja.
Daug žmonių dėl to renkasi vidurio kelią – blokuoja sekimą, bet ne visą reklamą, arba palieka baltuosiuose sąrašuose svetaines, kurias nori paremti tiesiogiai. uBlock Origin ir panašūs įrankiai leidžia lengvai pridėti išimčių konkretiems domenams, tai tikrai nereikalauja daug pastangų ir yra gana geras kompromisas tiems, kam rūpi ir privatumas, ir turinio kūrėjų pragyvenimas.
Ką realiai daryti, kai nebenori būti prekė
Jei reikėtų sudėti visą šitą informaciją į konkretų veiksmų planą, atrodytų maždaug taip. Kompiuteryje pradėk nuo naršyklės pasirinkimo – Firefox arba Brave su numatytaisiais privatumo nustatymais jau duoda gerą pagrindą, nes trečiųjų šalių slapukai ten blokuojami iš karto, be papildomų nustatymų. Ant to uždėk uBlock Origin – tai vienintelis plėtinis, kurio tikrai reikia, viskas kita dažniausiai perteklius.
Namų tinkle, jei turi bent kiek techninių gebėjimų ar noro pasimokyti, verta pabandyti Pi-hole arba tiesiog užsiregistruoti NextDNS – abu variantai užblokuoja sekimą ir reklamas visiems namų įrenginiams vienu metu, įskaitant tuos, kuriems atskirai plėtinio neįdiegsi (išmanieji laikrodžiai, televizoriai, žaidimų konsolės).
Telefone patikrink reklamos identifikatoriaus nustatymus, atsakinėk „neleisti” į sekimo prašymus programėlėse, ir pagalvok apie naršyklę su įmontuotu blokavimu, jei dažnai naršai per telefoną.
Ir galiausiai – nereikia siekti absoliutaus nematomumo, nes tai praktiškai neįmanoma be didelio patogumo aukojimo. Tikslas yra ne tapti skaitmeniniu šešėliu, o tiesiog pakelti kartelę taip, kad masinis, automatinis, be sutikimo vykstantis sekimas taptų gerokai sunkesnis ir brangesnis tiems, kurie iš to pelnosi. Kiekvienas užblokuotas trečiosios šalies skriptas yra mažas, bet realus signalas, kad ne visi sutinka būti produktu, o ne kliento.
