Prieš kelerius metus internete radau seną nuotrauką iš universiteto laikų – tokią, kurios tikrai nenorėjau, kad matytų būsimas darbdavys. Google paieška ją rodė antroje rezultatų eilutėje, nors nuotrauka buvo įkelta prieš dešimt metų kažkokiame seniai užmirštame forume. Tada pirmą kartą rimtai susidomėjau, ar apskritai įmanoma kažką „ištrinti” iš interneto atminties. Pasirodo, tam yra net teisinis terminas – „right to be forgotten”, arba teisė būti pamirštam. Ir tai kur kas sudėtingesnis dalykas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Iš kur atsirado ši teisė
Viskas prasidėjo nuo ispano Mario Costeja González istorijos. 2010 metais jis pareikalavo, kad Google pašalintų nuorodas į senus laikraščio skelbimus apie jo turto areštą – skolą jis jau seniai buvo grąžinęs, o internete ta informacija vis tiek gyveno savo gyvenimą ir kenkė jo reputacijai. Byla nukeliavo iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, ir 2014 metais teismas priėmė precedentinį sprendimą: žmonės turi teisę reikalauti, kad paieškos sistemos pašalintų nuorodas į informaciją apie juos, jei ta informacija yra nebeaktuali, netiksli arba nebeatitinka tikslo, dėl kurio buvo paskelbta.
Svarbu suprasti – teismas neįpareigojo ištrinti pačios informacijos iš originalaus šaltinio. Straipsnis liko laikraščio archyve. Ištrinta buvo tik nuoroda paieškos rezultatuose pagal konkretaus žmogaus vardą. Tai gudrus, bet realus skirtumas, kurį daugelis žmonių iki šiol nesupranta – jie mano, kad „pamiršimas” reiškia visišką informacijos sunaikinimą, bet iš tikrųjų kalbama apie prieinamumo apribojimą.
Kaip tai veikia GDPR pasaulyje
2018 metais įsigaliojęs Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (GDPR) šią teisę įtvirtino jau kaip aiškų teisės aktą – 17 straipsnyje ji vadinama „teise į ištrynimą” (right to erasure). Praktiškai tai reiškia, kad bet kuris ES gyventojas gali kreiptis į kompaniją, turinčią jo asmens duomenis, ir pareikalauti juos ištrinti. Tačiau čia atsiranda krūva „bet”, kurios šią teisę paverčia labiau balansavimo aktu nei absoliučia garantija.
Kompanija gali atsisakyti ištrinti duomenis, jei jie reikalingi teisiniam įsipareigojimui vykdyti, viešojo intereso labui, saviraiškos ir informavimo laisvei įgyvendinti, arba jei tai istoriškai, moksliškai ar statistiškai svarbi informacija. Būtent dėl tokių išimčių žurnalistai ir teisininkai dažnai kritikuoja šią teisę – jie mato joje potencialią grėsmę cenzūrai, kai turtingi ar įtakingi asmenys galėtų „nušluoti” nepatogią, bet visuomenei svarbią informaciją apie save.
Google ir paraiškų mašina
Praktiškai teisę būti pamirštam dažniausiai realizuoja Google, nes būtent per paieškos sistemą dauguma informacijos apie žmogų yra randama. Kompanija sukūrė specialią formą, per kurią galima pateikti prašymą pašalinti konkrečias nuorodas. Nuo 2014 metų Google gavo jau daugiau nei milijoną prašymų, apimančių dešimtis milijonų URL adresų.
Įdomu tai, kaip Google sprendžia, ką patenkinti, o ką atmesti. Kompanija turi vidinę komandą, kuri vertina kiekvieną atvejį individualiai, atsižvelgdama į tai, ar prašantysis yra viešas asmuo, ar informacija susijusi su nusikaltimu, kiek laiko praėjo nuo įvykio, ir ar informacija vis dar turi visuomeninę vertę. Statistika rodo, kad maždaug pusė prašymų būna patenkinami, tačiau procentai skiriasi priklausomai nuo šalies ir informacijos pobūdžio.
Vienas svarbus techninis niuansas – pašalinimas galioja tik toje geografinėje zonoje, kuriai taikomas įstatymas. Ilgą laiką Google nuorodas šalindavo tik iš europinių domenų versijų (pvz., google.lt, google.de), o google.com vis tiek rodydavo pilnus rezultatus. 2019 metais Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Google neprivalo taikyti teisės būti pamirštam globaliai – tai buvo didelė pergalė kompanijoms, kurios baiminosi, kad ES teisė taps de facto viso pasaulio cenzūros įrankiu.
Kodėl tai nėra taip paprasta, kaip skamba
Techniškai žiūrint, internetas buvo sukurtas taip, kad informacija būtų lengvai kopijuojama, replikuojama ir archyvuojama. Kai kažkas patenka į internetą – ypač jei tai nuotrauka, vaizdo įrašas ar tekstas, kuris išplinta – jo pilnai ištrinti praktiškai neįmanoma. Yra Wayback Machine, kuris archyvuoja senas svetainių versijas. Yra tūkstančiai kopijų, kurias žmonės padarė ekrano nuotraukomis. Yra mirror svetainės, RSS agregatoriai, kešuoti puslapiai paieškos sistemose.
Todėl kai kalbame apie „teisę būti pamirštam”, realistiškiau būtų sakyti „teisė būti sunkiau randamam”. Jei kažkas tikrai nori surasti informaciją apie tave, ir ji kažkur internete egzistuoja, jis ją ras – gal ne per pirmą Google paiešką, bet per specializuotus įrankius, duomenų brokerių svetaines ar tiesiog kantriai naršydamas po archyvus.
Yra ir kita problema – vadinamasis Barbros Streisando efektas. Pavadintas dainininkės vardu, kuri 2003 metais pabandė teismo keliu pašalinti savo namo nuotrauką iš viešai prieinamos duomenų bazės, o tai sukėlė priešingą efektą – nuotrauka tapo virusine, nes žmonės susidomėjo, kodėl ji taip stengiasi ją paslėpti. Panašiai gali nutikti ir su teisės būti pamirštam prašymais – kai žinia apie prašymą pašalinti informaciją pati tampa naujiena.
Praktiniai patarimai, jei nori kažką „pamiršti”
Jei susiduri su situacija, kai internete yra informacijos apie tave, kurios norėtum atsikratyti, verta žinoti kelis dalykus prieš pradedant procesą.
Pirma, pabandyk kreiptis tiesiai į šaltinį. Jei nuotrauka ar straipsnis yra konkrečioje svetainėje, kartais paprasčiausias būdas – parašyti administratoriui ir mandagiai paprašyti pašalinti turinį. Tai veikia dažniau, nei galima pagalvoti, ypač jei svetainė nebeaktyvi ar savininkas neturi jokios priežasties laikyti turinį.
Antra, jei šaltinio pašalinti nepavyksta arba jis nebenori bendradarbiauti, kreipkis į Google (ar kitą paieškos sistemą) su prašymu pašalinti nuorodą iš paieškos rezultatų. Prašymo forma yra viešai prieinama Google Paramos puslapyje, ir reikės pateikti konkrečias nuorodas bei paaiškinti, kodėl informacija yra nebeaktuali ar netiksli.
Trečia, būk pasiruošęs, kad prašymas gali būti atmestas, ypač jei esi viešas asmuo arba informacija susijusi su profesine veikla, nusikaltimu ar viešuoju interesu. Tokiu atveju galima kreiptis į nacionalinę duomenų apsaugos instituciją (Lietuvoje tai Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija), kuri gali priversti kompaniją peržiūrėti sprendimą.
Ketvirta – ir tai dažnai pamirštamas dalykas – pagalvok apie prevenciją. Daug lengviau nepaskelbti kompromituojančios informacijos, nei vėliau bandyti ją pašalinti. Reguliariai peržiūrėk, kokia informacija apie tave viešai prieinama, naudodamas paprastą Google paiešką savo vardu kartą per kelis mėnesius.
Verslo perspektyva – kodėl kompanijoms tai skauda
Įdomu pažvelgti į šią temą ir iš technologijų kompanijų pusės. GDPR reikalavimas leisti vartotojams ištrinti duomenis privertė daugybę kompanijų perprojektuoti savo duomenų architektūrą. Kai duomenys išsibarstę po dešimtis mikroserviso duomenų bazių, backup’ų, analitikos sistemų ir trečiųjų šalių integracijų, „tiesiog ištrink” tampa netriviali inžinerinė užduotis.
Kompanijos investavo milijonus dolerių į vadinamuosius „data mapping” projektus – kad tiksliai žinotų, kur konkretaus vartotojo duomenys guli, ir galėtų juos rasti bei ištrinti per teisiškai nustatytą terminą (paprastai 30 dienų). Kai kurios kompanijos net sukūrė automatizuotus workflow’us, kurie iš karto po prašymo gavimo paleidžia procesą per visas susijusias sistemas.
Kita problema – backup’ai. Jei vartotojo duomenys yra atsarginėje kopijoje, kuri buvo padaryta prieš mėnesį, ar tai reiškia, kad reikia ištrinti visą backup’ą? Praktikoje dauguma kompanijų taiko principą, kad backup’ai yra „užšaldyti” ir bus natūraliai perrašyti per standartinį rotacijos ciklą, o aktyviose sistemose duomenys ištrinami iš karto. Tai kompromisas tarp teisinio reikalavimo ir techninio realumo.
Kai algoritmai turi atsiminti, o žmonės – pamiršti
Yra dar vienas sluoksnis, kuris viską apsunkina – mašininis mokymasis. Jei tavo duomenys buvo panaudoti apmokant AI modelį, tai jau visai kita istorija nei ištrinti eilutę iš duomenų bazės. Modelis „išmoko” iš tavo duomenų, ir tie duomenys tapo neuroninio tinklo svorių dalimi. Tiesiog ištrinti konkretaus žmogaus „pėdsaką” iš jau apmokyto modelio yra ypač sudėtinga techninė problema, kuriai net nėra visuotinai priimto sprendimo.
Tyrėjai dirba prie vadinamojo „machine unlearning” – technikų, leidžiančių modeliui „pamiršti” konkrečius duomenis be viso perapmokymo nuo nulio. Bet tai vis dar aktyvi mokslinių tyrimų sritis, o ne standartinis pramoninis sprendimas. Kai ChatGPT ar panašūs modeliai buvo apmokyti ant didžiulių interneto duomenų kiekių, kuriuose neabejotinai yra ir asmeninės informacijos, kyla klausimas – kaip apskritai realizuoti teisę būti pamirštam tokioje sistemoje? Šis klausimas šiuo metu sprendžiamas teismuose ir reguliavimo institucijose visame pasaulyje, ir aiškaus atsakymo dar nėra.
Vietoj išvadų – ką iš tikrųjų reikia atsiminti apie pamiršimą
Paradoksalu, bet norint suprasti teisę būti pamirštam, reikia atsiminti keletą dalykų. Pirma – tai nėra magiškas trynimo mygtukas, o teisinis mechanizmas su daugybe išimčių ir apribojimų. Antra – technologija ir teisė čia nuolat lenktyniauja viena su kita, ir teisė dažniausiai atsilieka, ypač kalbant apie naujus iššūkius kaip AI modeliai ar blockchain, kur duomenys iš principo nekeičiami.
Trečia, ir gal svarbiausia – geriausia strategija visada yra prevencinė. Internetas atmena viską geriau, nei mes norėtume, ir kiekviena nuotrauka, komentaras ar įrašas potencialiai gali gyventi kur kas ilgiau, nei planavai. Tai nereiškia, kad reikia gyventi baimėje, bet verta prieš spaudžiant „publish” mygtuką pagalvoti – ar norėsiu, kad šis turinys būtų surandamas po penkerių ar dešimties metų?
Jei jau atsidūrei situacijoje, kai reikia kovoti dėl teisės būti pamirštam, būk kantrus, dokumentuok viską raštu, ir nebijok kreiptis į duomenų apsaugos institucijas, jei paieškos sistemos ar svetainės ignoruoja tavo prašymus. Ir galiausiai – supratimas, kad pilnas pamiršimas skaitmeniniame amžiuje yra beveik neįmanomas, nėra priežastis nustoti bandyti. Kartais net dalinis sėkmingumas – nuorodos pašalinimas iš pirmų paieškos rezultatų puslapių – gali reikšmingai pagerinti tavo skaitmeninę reputaciją, net jei informacija techniškai vis dar egzistuoja kažkur giliai internete.
