Firefox jau seniai laikomas alternatyva tiems, kurie nori pabėgti nuo Chrome ekosistemos ir Google akylos priežiūros. Bet čia yra vienas dalykas – pati programa iš dėžutės neišspaudžia viso potencialo, kurį turi privatumo srityje. Numatytieji nustatymai yra geri, tačiau tikrai ne tokie, kokius galėtum turėti paspaudęs kelis mygtukus ir įsigilinęs į meniu, kurių dauguma žmonių net neatidaro. Papasakosiu, kaip išspausti maksimumą iš šios naršyklės ir kodėl tai verta laiko.
Kodėl apskritai verta gaišti laiką dėl nustatymų
Daugelis žmonių įsidiegia naršyklę ir tuo baigiasi jų santykis su nustatymais. Paspaudi „Sutinku“ pirmame lange, kuris pasirodo, ir pamiršti, kad ten kažkas buvo. Problema ta, kad interneto reklamos ekosistema veikia stebėjimo principu – kiekvienas puslapis, kiekvienas skriptas bando surinkti kuo daugiau duomenų apie tave, tavo įpročius, kompiuterio konfigūraciją, net pirštų atspaudą (taip, ir tai egzistuoja, apie tai vėliau).
Firefox tarp populiarių naršyklių yra viena iš nedaugelio, kurios leidžia gilius, tikrus pakeitimus privatumo srityje, ne tik kosmetinius. Chrome pagrįstos naršyklės (Edge, Brave, Opera) turi ribotą laisvę, nes jos priklauso nuo Chromium branduolio, o Google nelabai skatina antistebėjimo funkcijas savo pačių projekte. Firefox – nepriklausomas, su savo Gecko branduoliu, todėl gali eksperimentuoti kaip norinčios.
Pirmieji žingsniai: about:preferences#privacy
Pradėti reikia nuo paprasto adreso juostoje – about:preferences#privacy. Tai pagrindinis privatumo skydelis, kuriame slypi didžioji dalis to, ko reikia kasdieniam naudojimui.
Skiltyje „Enhanced Tracking Protection“ (Patobulinta stebėjimo apsauga) rekomenduoju iš karto pereiti nuo „Standard“ prie „Strict“ režimo. Standartinis režimas blokuoja tik akivaizdžiausius stebėjimo elementus, o griežtasis režimas jau ima kovoti su kriptovaliutų kasimu naršyklėje, pirštų atspaudų rinkimu ir socialinių tinklų stebėjimo mygtukais, kurie įterpti į svetaines.
Vienintelis minusas – kartais griežtas režimas gali „sulaužyti“ kokį puslapį, pavyzdžiui, nerodyti komentarų skilties ar nuotraukų iš trečiųjų šalių. Bet čia yra išeitis – galima pridėti konkrečią svetainę į išimčių sąrašą, paspaudžiant skydelio piktogramą adreso juostoje ir išjungiant apsaugą tam konkrečiam puslapiui.
Slapukai ir svetainių duomenys
Slapukų valdymas – atskira tema. Firefox turi funkciją „Total Cookie Protection“, kuri iš esmės uždaro kiekvieną svetainę į savo „konteinerį“, neleisdama slapukams sekti tavęs tarp skirtingų domenų. Ši funkcija dabar įjungta pagal nutylėjimą griežtame režime, ir tai yra viena geriausių privatumo naujovių pastaraisiais metais.
Papildomai verta apsilankyti „Cookies and Site Data“ skiltyje ir įjungti automatinį slapukų šalinimą uždarant naršyklę. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą paleisdamas Firefox, pradedi tarsi nuo švaraus lapo – nė viena svetainė neatpažįsta, kad tu jau buvai apsilankęs.
DNS per HTTPS – dažnai pamirštamas dalykas
Čia yra funkcija, kurią retai kas žino ir dar rečiau kas įjungia sąmoningai. DNS per HTTPS (DoH) šifruoja tavo domenų vardų sistemos užklausas, kurios paprastai eina atviru tekstu per interneto paslaugų teikėją. Be šios apsaugos, tavo tiekėjas – ar tai būtų Telia, Bitė, ar bet kuris kitas – gali matyti, kokias svetaines lankai, net jei naudoji HTTPS.
Nustatymuose reikia nueiti į „Network Settings“ apačioje ir įjungti DoH su pasirinktu teikėju, pvz., Cloudflare arba NextDNS. Skirtumas praktiškai nejuntamas greičio atžvilgiu, bet privatumo požiūriu tai reikšmingas žingsnis.
Kai kurie žmonės nerimauja, kad tai perduoda daugiau valdžios trečiajai šaliai (pačiam DoH teikėjui), ir tai tiesa – reikia pasitikėti tuo, kam patiki savo DNS užklausas. Todėl geriau rinktis teikėjus, kurie viešai skelbia savo privatumo politiką ir nekaupia žurnalų, pvz. Cloudflare (1.1.1.1) arba Quad9.
Pirštų atspaudų problema, apie kurią mažai kas kalba
Pirštų atspaudo (fingerprinting) technologija – tai metodas, kai svetainė renka informaciją apie tavo įrenginį: ekrano skiriamąją gebą, šriftus, laiko juostą, aparatinę įrangą, ir iš viso to sudaro unikalų „identifikatorių“, kuris leidžia atpažinti tave net išjungus slapukus.
Firefox turi įtaisytą apsaugą nuo šio metodo, tačiau ji dažniausiai neaktyvi pagal nutylėjimą, kol nepasirenki griežto stebėjimo apsaugos režimo. Galingesnis sprendimas – nustatymuose įvedus about:config, surasti privacy.resistFingerprinting ir įjungti šią parinktį per true reikšmę. Ši funkcija priverčia naršyklę „meluoti“ apie tikrąsias sistemos charakteristikas, taip apsunkindama sekimą.
Verta paminėti, kad tai ne be trūkumų – kai kuriuose puslapiuose gali pasikeisti laiko juosta arba kalba rodys netaisyklingai. Šis nustatymas skirtas labiau pažengusiems naudotojams, kurie sąmoningai sutinka su tam tikrais nepatogumais dėl aukštesnio privatumo lygio.
about:config – slaptas naršyklės pasaulis
Jei jau minėjau šį adresą, verta pasiaiškinti giliau. about:config yra tarsi Firefox „registro redaktorius“ – čia galima keisti šimtus parametrų, kurių dauguma niekada nepasirodo standartiniame meniu.
Keletas naudingų pakeitimų, kuriuos rekomenduoju apsvarstyti:
- network.cookie.cookieBehavior – papildomai griežtina slapukų politiką, jei norisi eksperimentuoti su reikšmėmis be standartinio meniu.
- geo.enabled – nustatant į false, visiškai išjungia geolokacijos užklausas iš svetainių, net jei paprašysi leidimo lange.
- media.peerconnection.enabled – išjungia WebRTC, technologiją, kuri kartais gali atskleisti tikrąjį IP adresą net naudojant VPN.
- dom.event.clipboardevents.enabled – blokuoja svetainių galimybę stebėti, kada nukopijuoji ar iškarpuoji tekstą puslapyje.
Svarbu nepersistengti – kiekvienas pakeistas parametras gali sukelti smulkių nesuderinamumų su svetainėmis. Geriausia keisti po vieną, patikrinti, kaip veikia mėgstamiausios svetainės, ir tik tada judėti prie kito.
Plėtiniai, kurie iš tikrųjų padeda, ne tik apsimeta
Nustatymai patys savaime nėra visagaliai – dalis darbo krenta ant plėtinių pečių. Tačiau čia svarbu būti atsargiam, nes ne visi „privatumo“ plėtiniai yra tokie, kokiais dedasi. Kai kurie patys renka daugiau duomenų nei svetainės, nuo kurių tariamai saugo.
Patikimi ir plačiai naudojami pasirinkimai:
- uBlock Origin – reklamos ir stebėjimo blokatorius, kuris nereikalauja mokėti už „premium“ versiją ir neturi paslėptų sąsajų su reklamos tinklais (kitaip nei kai kurie konkurentai, pvz. AdBlock Plus, kuris turi „baltąjį sąrašą“ leistinos reklamos).
- Privacy Badger – nuo Electronic Frontier Foundation, mokosi atpažinti stebėjimo elementus dinamiškai, stebint puslapio veikimą.
- Firefox Multi-Account Containers – leidžia atskirti skirtingus prisijungimus (pvz., darbo Gmail nuo asmeninio) į izoliuotus konteinerius, kad slapukai nesikištų vienas su kitu.
Rekomendacija – neinstaliuoti dešimčių plėtinių vienu metu. Kiekvienas papildomas plėtinys pats savaime tampa dar vienu unikaliu „pirštų atspaudo“ elementu, nes svetainės gali aptikti, kokie plėtiniai įjungti. Paradoksalu, bet kartais mažiau yra daugiau.
Sinchronizacija ir Firefox paskyra – ar verta rizikuoti
Firefox paskyra (Firefox Account) leidžia sinchronizuoti žymes, slaptažodžius, istoriją tarp įrenginių. Patogu, bet reikia suprasti, kad tai reiškia duomenų perdavimą į Mozillos serverius, net jei jie šifruojami galutinio taško principu (end-to-end).
Jei paranoja stipresnė nei patogumo poreikis, sinchronizaciją geriau palikti išjungtą arba naudoti tik atrankinai – pvz., sinchronizuoti žymes, bet ne naršymo istoriją. Nustatymuose galima pasirinkti tiksliai, kas siunčiama, per „Manage Account“ skydelį.
Kita alternatyva – naudoti atskirą slaptažodžių tvarkytuvą (Bitwarden, KeePassXC), kuris nepriklauso nuo naršyklės ekosistemos ir suteikia daugiau kontrolės, kur tiksliai laikomi duomenys.
Vietoj galutinio žodžio: privatumas kaip ilgalaikis įprotis, ne vienkartinis mygtukas
Tiesa yra tokia, kad nė vienas atskiras nustatymas nepadarys tavęs visiškai nematomu internete – tai iliuzija, kurią kartais pardavinėja net rimtos privatumo bendruomenės. Realybėje privatumas susideda iš dešimčių mažų sprendimų, kurie kartu sudaro apsauginį sluoksnį. Griežtas stebėjimo apsaugos režimas, DNS per HTTPS, atsargiai pasirinkti plėtiniai, atsargus elgesys su sinchronizacija – kiekvienas iš šių elementų atskirai nėra revoliucija, bet visi kartu sudaro solidų pagrindą.
Praktinis patarimas pabaigai – neverta bandyti visko įjungti iš karto per vieną vakarą. Pradėk nuo griežto stebėjimo režimo ir slapukų automatinio šalinimo, palauk savaitę, pastebėk, ar kokios svetainės elgiasi keistai. Tada pereik prie DoH ir apsvarstyk about:config eksperimentus, jei jauti, kad standartinių priemonių nepakanka. Privatumas Firefox naršyklėje nėra vienkartinis veiksmas su varnele – tai nuolatinis balansavimas tarp patogumo ir kontrolės, ir kiekvienas žmogus galiausiai suranda savo tašką tame spektre.
