Internetas neturi delete klavišo. Tai pirmas dalykas, kurį reikia suprasti, kai pradedi ieškoti būdų, kaip išvalyti savo pėdsakus tinkle. Vieną akimirką pamanai, kad pakanka ištrinti Facebook paskyrą ar paprašyti Google pašalinti nuorodą, ir viskas išsprendžiama. Realybė kur kas sudėtingesnė – tavo duomenys jau seniai gyvena dešimtyse, o kartais ir šimtuose serverių, duomenų bazių, kešuose ir archyvuose, apie kuriuos net nežinai.
Nepaisant to, visiškas anonimiškumas ar bent jau reikšmingas duomenų sumažinimas – tikslas, kurio siekti tikrai verta. Ne dėl paranojos, o dėl praktinių priežasčių: sukčiavimo rizikos, nepageidaujamo darbdavių ar buvusių partnerių „šnipinėjimo”, ar tiesiog noro susigrąžinti kontrolę virš savo skaitmeninio identiteto.
Kodėl tavo duomenys internete niekada visiškai neišnyksta
Prieš pradedant bet kokį „švarinimo” procesą, verta suprasti, kaip informacija apie tave pasklinda. Kiekviena registracija, pirkinys, komentaras forume, nuotrauka, pažymėta geolokacija – visa tai paliekami skaitmeniniai pirštų atspaudai. Dalis jų priklauso tau tiesiogiai (socialiniai tinklai, e-paštas), dalis – trečiosioms šalims, kurios renka ir parduoda tavo informaciją visiškai teisėtai, pagal privatumo politikas, kurių niekas neskaito.
Data broker’iai, arba duomenų prekiautojai, yra pati didžiausia problema. Šios kompanijos veikia legaliai, rinkdamos viešai prieinamą informaciją – adresus, telefono numerius, giminystės ryšius, turto įrašus – ir sudaro iš jų profilius, kuriuos parduoda rinkodaros firmoms, darbdaviams ar net asmenims, ieškantiems tavo kontaktų. JAV tokių kompanijų yra šimtai, Europoje jų mažiau dėl GDPR reguliavimo, bet jos taip pat egzistuoja.
Antra problema – paieškos sistemų kešas. Google, Bing ir kitos platformos indeksuoja puslapius periodiškai, todėl net jei originalus turinys jau pašalintas, jo kopija paieškos rezultatuose gali likti savaitėmis ar mėnesiais.
Nuo ko pradėti: savo skaitmeninio pėdsako auditas
Negali ištrinti to, apie ką nežinai. Todėl pirmas praktinis žingsnis – pilnas savęs „googlinimas”. Ir ne vienu paieškos varikliu, o keliais – Google, Bing, DuckDuckGo, nes rezultatai skiriasi.
Verta paieškoti:
- Pilno vardo ir pavardės kombinacijų (su ir be antrojo vardo)
- Senų vartotojų vardų (nickname’ų), kuriuos naudojai forumuose ar žaidimuose
- Telefono numerio ir e-pašto adreso atskirai
- Namų adreso, jei jis kada nors buvo viešai skelbtas
- Nuotraukų per Google Images atvirkštinę paiešką
Rekomenduoju viską surašyti į lentelę – nuorodą, kokia informacija skelbiama, ir kada tai pastebėjai. Toks sąrašas vėliau tampa tavo darbo planu, o be jo lengva pasiklysti ir viską daryti chaotiškai, be sistemos.
Socialiniai tinklai: ne tik ištrinti, bet ir išvalyti prieš tai
Paskyros ištrynimas socialiniame tinkle atrodo paprastas veiksmas, bet čia slypi gudrybė – dauguma platformų (Facebook, Instagram, LinkedIn) turi „deaktyvavimo” ir „ištrynimo” skirtumą. Deaktyvavimas tik paslepia profilį, bet duomenys serveriuose lieka. Norint tikro ištrynimo, reikia ieškoti specifinės opcijos giliai nustatymuose, kartais net per atskirą „Duomenų valdymo” (Data Management) skiltį.
Prieš ištrinant paskyrą, patariama:
- Atsisiųsti visą savo archyvą (Facebook, Google ir dauguma didesnių platformų leidžia tai padaryti per kelias minutes)
- Peržiūrėti ir pašalinti pažymėtas nuotraukas, kuriose esi, bet kurios nėra tavo paskyroje – jos gali likti net po tavo profilio ištrynimo
- Pakeisti su paskyra susietą e-pašto adresą į laikinąjį, jei planuoji vėliau kurti naują atsakomąjį adresą
Verta žinoti, kad kai kurios platformos (ypač LinkedIn ir Twitter/X) po ištrynimo prašymo laiko duomenis dar 30-90 dienų „atvėsinimo periode”, per kurį gali persigalvoti. Tai reiškia, kad realus išnykimas užtruks ilgiau, nei tikėjaisi.
Duomenų prekiautojų (data broker) pasaulis ir kaip iš jo išsivaduoti
Ši dalis dažniausiai užima daugiausiai laiko, nes reikia rašyti individualius prašymus dešimtims skirtingų kompanijų. Kiekviena data broker svetainė turi savo „opt-out” formą, dažnai paslėptą apačioje ar atskirame puslapyje, pavadintame kažkuo panašiu į „Privacy Rights” arba „Do Not Sell My Info”.
Europoje situacija palankesnė dėl GDPR – turi teisę reikalauti pašalinti savo duomenis (tai vadinama „teise būti pamirštam”, angl. right to be forgotten), ir kompanija privalo atsakyti per 30 dienų. JAV toks reguliavimas skiriasi valstijomis – California turi CCPA įstatymą su panašiomis teisėmis, tačiau kitose valstijose situacija chaotiškesnė.
Jei procesas atrodo per didelis, egzistuoja paslaugos (DeleteMe, Incogni ir panašios), kurios automatiškai siunčia prašymus dešimtims duomenų brokerių tavo vardu už mėnesinį mokestį. Tai nėra pigu, bet sutaupo dešimtis valandų rankinio darbo. Svarbu suprasti – tai nėra vienkartinis procesas. Duomenys periodiškai vėl atsiranda, nes brokeriai renka informaciją nuolat iš naujo, todėl tokia paslauga veikia tarsi nuolatinis „švarinimas”, o ne vienkartinis sprendimas.
Kai informacija paskelbta trečiųjų šalių puslapiuose
Sudėtingiausia situacija – kai apie tave rašo kažkas kitas: naujienų portalas, forumas, blogas ar buvęs darbdavys. Čia jau nebėra tavo paskyros, kurią gali tiesiog ištrinti, o reikia susisiekti su svetainės administratoriumi.
Praktika rodo, kad mandagus, konkretus prašymas su nuoroda ir aiškiu pagrindimu (pvz., „informacija pasenusi ir kenkia mano reputacijai” arba „informacija paskelbta be sutikimo”) veikia geriau nei grėsminis tonas. Daugelis mažų svetainių administratorių paprasčiausiai neturi resursų teisiniams ginčams ir dažnai sutinka pašalinti turinį vien paprašyti.
Jei svetainė ignoruoja prašymus arba turinys yra tikrai žalingas (asmens duomenų nutekinimas, keršto pornografija, sukčiavimo schemos), tuomet verta:
- Kreiptis į Google per specialią „Nepageidaujamo turinio pašalinimo” formą – nors turinys pačiame puslapyje neišnyksta, jis gali dingti iš paieškos rezultatų
- Pasitelkti advokatą, jei informacija šmeižikiška arba pažeidžia asmens duomenų apsaugos įstatymus
- Kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (Lietuvoje) ar atitinkamą institucijoje kitoje šalyje
Senos paskyros, kurias pamiršai, kad turi
Kiekvienas iš mūsų kažkada registravosi forume apie akvariumų žuvis, senoje žaidimų platformoje ar kokioje nors „quiz” svetainėje, kuri prašė e-pašto. Šios paskyros dažniausiai neturi aktyvaus naudojimo, bet duomenų bazėse jos tebėra, ir tai reiškia papildomą riziką – kuo daugiau tokių paskyrų, tuo daugiau vietų, iš kur duomenys gali nutekėti per saugumo pažeidimą.
Būdas jas surasti – patikrinti savo e-pašto paskyrą ir ieškoti senų registracijos patvirtinimo laiškų. Įrankis „Have I Been Pwned” leidžia patikrinti, ar tavo e-paštas jau figūravo kuriame nors nutekėjime, ir tai kartais atkreipia dėmesį į paskyras, apie kurias jau buvai pamiršęs.
Kai sąrašas surinktas, kiekvienai paskyrai tenka atskirai prisijungti (arba naudoti „slapto žodžio priminimo” funkciją) ir ieškoti ištrynimo opcijos. Kai kurios senos svetainės tokios opcijos net neturi – tuomet vienintelis būdas yra rašyti tiesiai administratoriams.
Ką daryti su google paieškos rezultatais, kurių negali kontroliuoti
Kartais informacija priklauso ne tau, ir jos ištrinti neįmanoma – pavyzdžiui, teismo sprendimai, viešieji registrai ar žiniasklaidos archyvai. Tokiais atvejais realus tikslas nėra pašalinti šaltinį, o sumažinti jo matomumą paieškos rezultatuose.
Tai galima daryti keliais būdais:
- Kurti ir aktyviai palaikyti savo profesinius profilius (LinkedIn, asmeninė svetainė), kurie natūraliai kils viršuje paieškos rezultatuose dėl aktyvumo ir autoriteto
- Prašyti Google pašalinti konkrečius rezultatus, jei jie atitinka „teisę būti pamirštam” kriterijus – tai taikoma daugiausiai ES gyventojams
- SEO metodais „užstumti” nepageidaujamą turinį giliau į paieškos rezultatus, publikuojant naują, aktualią informaciją apie save
Šis procesas užtrunka mėnesius, ne dienas, todėl reikia kantrybės. Rezultatai paieškoje nesikeičia per naktį, o Google algoritmas atnaujina indeksaciją savo tempu.
Vietoj išvadų: skaitmeninė higiena, ne vienkartinis remontas
Klaidingiausia mintis, su kuria žmonės pradeda šį procesą, – tikėjimas, kad kartą sutvarkius, viskas išliks švarus visam laikui. Tikrovė kitokia: internetas panašus į sodą, kurį reikia nuolat prižiūrėti, ne kartą per gyvenimą sutvarkyti ir pamiršti.
Realistiškas planas atrodytų taip: kartą per pusę metų peržiūrėti savo vardo paieškos rezultatus, kartą per metus – pasitikrinti data broker svetaines (arba palikti tai automatinei paslaugai), ir kaskart registruojantis naujoje svetainėje – klausti savęs, ar tikrai būtina naudoti realų vardą, tikrą telefono numerį ar asmeninį e-paštą.
Praktiniai įpročiai, kurie ilgainiui sumažina naujų duomenų nutekėjimo riziką:
- Naudoti antrinį e-paštą registracijoms, kurios nesusijusios su svarbiais paslaugomis (bankai, valstybinės institucijos)
- Rinktis mokamas paslaugas su virtualiomis kortelėmis, kai tik galima, vietoj tiesioginio kortelės numerio įvedimo
- Reguliariai tikrinti telefono programėlių leidimus – dažnai jos prašo prieigos prie kontaktų ar geolokacijos be tikro reikalo
- Vengti „quiz” ir loterijų, prašančių asmeninių duomenų mainais už nedidelį prizą – tai klasikinis data harvesting metodas
Skaitmeninis pėdsakas niekada nebus nulis, ir tai normalu. Tikslas nėra tapti skaitmeniniu vaiduokliu, o tiesiog susigrąžinti dalį kontrolės – žinoti, kas apie tave žinoma, ir turėti galimybę tą informaciją bent iš dalies riboti. Kai supranti, kad tai ilgalaikis procesas, ne vienkartinė užduotis su galutine data, visas darbas atrodo mažiau varginantis, o rezultatai – tvaresni.
